Psichologas ar psichoterapeutas?
Skirtumai tarp psichologo ir psichoterapeuto darbo pobūdžio, naudojamos darbo metodikos.
6/5/2026
Tikriausiai vienas dažniausiai girdimų klausimų šioje profesijoje yra tai kuo gi skiriasi psichiatras, psichologas ir psichoterpeutas? Ir "ai, o kuris gali išrašyti vaistų?" Šį kartą nesigilinsiu į skirtumus tarp specialistų ir kelią, kaip tapti vienu ar kitu, bet panagrinėsiu, kuo gi skiriasi psichologo ir psichoterapeuto darbo metodai, kuomet kreiptis į kurį.
Pradėkime nuo psichologijos. Psichologija – tai mokslas, tiriantis žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Šios srities specialistai gali tiek konsultuoti, tiek atlikti asmenybės, emocijų, kognityvinių funkcijų tyrimus. Konsultacijos paprastai yra iki metų trukmės, daugiau koncentruotos į darbą su konkrečiomis problemomis, mintimis, emocijomis, veiksmais ir galbūt mažiau į giluminį asmenybės nagrinėjimą.
Pereinant prie psichoterapijos, galima išgirsti, jog tai yra gydymas pokalbiu. Šioje vietoje gali išgąsdinti žodis "gydymas", tai lyg indikuoja, kad į psichoterapiją eina tik sergantys. Su šia dalimi pilnai nesutinku. Iš dalies tai tiesa - esant sutrikimams, traumoms, gilesnių problemų atveju vienareikšmiškai rekomenduočiau psichoterapiją, kartais kartu su medikamentiniu gydymu. Kita vertus, į terapiją vis dažniau ateina kasdieniame gyvenime funkcionuojantys žmonės, kurie neturi diagnozių (tiesa, oficialios diagnozės neturėjimas toli gražu nereiškia, kad žmogui ji nebūtų nustatyta apsilankius pas psichiatrą), tačiau siekia geriau save pažinti, suprasti savo elgesio priežastis, pasekmes, nori laisvės priimti sprendimus, o ne būti išmoktų elgesio modelių įkaitais.
Taigi, psichoterapija - gilesnis, daugiau ir detalesnės analizės reikalaujantis procesas nei psichologinės konsultacijos. Kokiais būdais vyksta psichoterapija, itin priklauso nuo krypties, kuria remiasi specialistas. Populiariausios - psichodinaminė, psichoanalitinė, egzistencinė, geštalto, kognityvinė-elgesio. Vis atkreipiu dėmesį, kad naujų terapijos krypčių atsiranda, regis, kone kasdien, todėl tampa itin svarbu išsiaiškinti, kiek jos pagrįstos moksliškai, tačiau mano aukščiau išvardintos kryptys turi daugelio metų pagrindą. Ties šia vieta dažniausiai kyla du klausimai: kuri veiksmingiausia arba kurią man rinktis?
Kalbant apie terapijų veiksmingumą, galima rasti tyrimų su itin įvairiais duomenimis. Didžioji dalis tyrimų yra atliekama JAV ar vakarų Europoje, kur terapijos efektyvumu itin rūpinasi draudimo kompanijos, kurios tas terapijas ir apmoka. Čia kyla klausimas, o kas yra efektyvumas? Draudimo įmonėms tai neretai bus technika, kuri gali pastebimiausiai sumažinti simptomus per trumpiausią laiką, dėl to daugiau dėmesio sulaukia trumpesnės terapijos. Tačiau čia kyla klausimas, ar greitas simptomų sumažinimas/ panaikinimas pernelyg nesigilinant į jų atsiradimo priežastis pakankamai užtikrina, kad simptomai greitu metu nepasikartos? Nors galiausiai teigiama, kad gydo ne pasirinkta psichoterapijos kryptis ar teorija, o santykis su žmogumi, su specialistu.
Neretu atveju psichoterapeutas kaip bazinį išsilavinimą turės būtent psichologijos magistro laipsnį. Tiesa, tai gali būti ir gydytojas psichiatras, o kai kurios psichoterapijos mokyklos priima ir kitų sričių specialistus, tačiau dažniausiai, tikiu, susidursite su psichologais. Čia ir atsiranda šioks toks persidengimas. Svarbu suprasti, kad psichologiniai ir psichoterapiniai metodai nėra griežtai atskiriami: tiek psichoterapijoje naudojami psichologijai būdingi metodai, tiek psichologinės konsultacijos metu galima pateikti vieną kitą gilesnę įžvalgą, jei tik matoma, kad asmuo gali tai priimti, gauti naudos. Mėginant atpainioti siūlus sakyčiau, kad psichoterapija vienareikšmiškai geriau padeda pažinti asmenybę, suvokti, kaip ji formavosi, kas tam turėjo įtakos, kaip tam tikri dalykai atsiliepia šiandienai. Jeigu norite konkrečių užduočių, būdų, kaip nusiraminti, mažinti stresą, reguliuoti emocijas - manau tam pilnai pakanka psichologo. Jei norisi nagrinėti sunkumų kilmę, suvokti, kodėl į situacijas reaguojate būtent taip ir ne kitaip, ir tada spręsti, ką keisti - tikiu, kad tai labiau atlieptų psichoterapija.