Pasidėkite logiką ant palangės

„Ok, skamba protingai ir logiškai ką sakot, bet dabar trumpam pasidėkit tą logiką ant palangės ir pažiūrim, ką sako jausmai“.

Dažnai pasitaikanti užduotis yra padėti žmogui išbalansuoti tarp loginio mąstymo ir emocijų. Kartais tų emocijų iš vis nulis – nei žodyne girdisi, nei veide matosi. Atrodo, kad aš pamiršusi nusipirkti kiaušinių stipriau supykstu, nei tas žmogus, eidamas per didelius gyvenimo sunkumus. Žinoma, čia ir apie mano jautrumą, bet vis vien. Kitas variantas – pasako jausmą, bet net nespėja pilnai įvardinti ir jau skuba nurašyti, kad taip galvoti nesąmonė, nelogiška, kodėl negaliu sustoti, taigi viską suprantu. Kitaip tariant - nuvertinti jausmus užbombarduojant juos racionalizacijomis ir visokiais kitais logiškai (ar nelabai) skambančiais argumentais. Kodėl?? Jausmai yra informacija apie tai, kas dabar vyksta su manimi ar šalia esančiu žmogumi. Tiesa, atsiunčiama tokiu užkoduotu būdu, tad reikia pasimokyti, kaip atsakymą perskaityti, pasikapstyti, kas ten įvyko. Mes reaguojame ne tik į išorinius, bet ir į vidinius stimulus, dėl to ta reakcija kartais gali pasirodyti keista ar nesuprantama, nes iš išorės sunku pamatyti, į kokius vidaus dalykus buvo sureaguota.

Buvo keista situacija, sunerimau stovėdama kamštyje, kai pamačiau kaip prieš mane esančių dviejų automobilių posūkių signalų žybsėjimas vienu metu ima ir susisinchronizuoja, po to vėl išsiderina. Susinervinau suvokus, kad ne visų automobilių posūkių signalai yra nustatyti pagal vieną pasaulyje priimtą standartinį dažnį. Racionaliai žiūrint į šią situaciją visiškai nematau priežasties nerimauti. Bet truputį pasinagrinėjus nesunku atsekti: žinau, kad turiu kiek perdėtą kontrolės poreikį, man žinojimas, numatymas ir struktūra atneša daug saugumo, o tomis dienomis žiniasklaidoje daug kalbėjo apie galimybę, jog Ukraina neteks paramos ir ruoškitės savo išgyvenimo kuprines. Juk ne lemputės mane išgąsdino, jos buvo tik simbolinis priminimas, kad pasaulyje nėra tiek tvarkos, susitarimo, taisyklių, kiek man norėtųsi.

Stebiu ir savyje, ir kituose kaip būna baisu, kad jei leisi sau jausti, išgirsi esąs per jautrus, nervingas, o gal dar ir silpnas. Tuo tarpu suprasti ir sugebėti suturėti savyje visokius (neretai ir prieštaringus!) jausmus yra brandžios asmenybės bruožas. Suvokti, kad žmonės ir situacijos gali būti kompleksiški reikalauja daug energijos. Galbūt pastebėjot, kad kai būnam „kažkokie ne tokie“ – išsiblaškę, pavargę, pasimetę, patiriantys daugiau nerimo, įtampos, liūdni, pikti – norisi kuo daugiau aiškumo. Kai trūksta resursų, saugumą atneša primityvus paprastumas: norisi skirstyti dalykus į gerus ir blogus, teisingus ir klaidingus, patinka ir nepatinka. Nėra taip, kad jei sau labai griežtai pasakai, kad čia nesąmonė taip jaustis, viskas PUF! dingsta. Manau, kad bendrą nervingumą kelia ne jausmų įsileidimas ir nagrinėjimas, o būtent jų išstūmimas.

Viskas ok tas racionalias mintis kartais pasidėti ant palangės. Manau, kad iš principo tinka ir kitos vietos (pvz.: baldai, galima pamėginti ir rankinuką), svarbu per giliai neužkišti, kad prireikus būtų lengvai prieinama.