„Čia nesiskaito, tu čytinai!“ teko ir girdėti, ir sakyti vaikystėje. Suaugus tokia frazė gal nėra ištariama garsiai, bet neteisybės jausmas vis dar labai pažįstamas. Tai, kad kitas asmuo sugalvoja, kaip tą pačią užduotį atlikti paprasčiau, gali sukelti mums irzulį, nepasitenkinimą ir gal net norą surasti priežastį, kodėl toks elgesys netinkamas, pvz.: laikyti tai sukčiavimu.
Nuo mažens esame mokomi skirtingų elgesio modelių: vieniems kartojama, jog reikia tiksliai ir atsakingai vykdyti nurodymus, neišlįsti iš kraštų, kai kitiems, tuo tarpu, kalama „nesisuksi – negyvensi“ strategija. Pastaroji, prisipažinsiu, ilgą laiką buvo numeris vienas nemėgstamiausių frazių sąraše. Rodėsi, kad dėti pastangas į tai, kad tektų kuo mažiau dirbti, yra labai negarbinga, gal net gėdinga. Tuomet neturėjau suvokimo, kad "kuo mažiau dirbti" nėra tolygus "kuo mažiau nudirbti". Ir, visgi, tą dalį mūsų, kurie išmokome, kad pagrindinė vertybė gyvenime yra darbas, net nukrato pagalvojus, kad kažkuriuos žingsnius galima paprasčiausiai praleisti, ar pakeisti kitais, gerokai lengvesniais. Rezultatas gali būti tas pat, bet jei neįdėjau tiek daug pastangų, nedirbau taip ilgai ir kruopščiai... ar sulauksiu kito žmogaus įvertinimo? Ar būsiu tiek pat verta?
Ne visi augome aplinkoje, kurioje buvo siunčiama aiški žinutė, kad reikia save mylėti. O ką darome, jei meilės sau trūksta, bet vis vien norime pasijusti gerai? Tada išmokstame meilės užsidirbti. Kadangi paprastas užduočių darymas neleidžia pasijusti, kad esame pakankami, ieškome, kaip padaryti daugiau, gražiau, išskirtiniau. Nors manęs paprašė apsitvarkyti kambarį, to nepakanka, reikia išblizginti visus namus. Užsirašyti keletą dalykų ant pirmo pasitaikiusio popieriaus lapo nepakanka, reikia kurti įmantrias Excel lenteles. Pradedant bėgioti nuo dviejų kilometrų nepakanka, reikia išsyk bėgti daugiau.
Kas jau kas, bet žmogus, kuriam sunku save pamilti, yra geriausias aukštų standartų kūrėjas. Kai kurie tų standartų yra visai nerealistiški, taip žlugdantys viltį kada nors pasijusti pakankamiems, tačiau dauguma jų neretai yra išties pasiekiami. O čia labai lengva apsigauti: pamačius, jog pavyko įgyvendinti tikrai ambicingą tikslą nusprendžiame, kad nuo šiol visi mūsų tikslai turi būti vienodai (ar net daugiau!) ambicingi. Juk nevalia nuleisti kartelės! Besilaikant tokio plano, galiausiai visi yra pasmerkti pavargti, perdegti ir nesugebėti įgyvendinti, rodos, paprasto tikslo. Vėl ir vėl nusivilti.
Taip ir gyvename savo susikurtame pasaulio matyme, kur pasijaučiame lyg ant sparnų, kuomet pasiekiame kažko itin svarbaus, bet iškart puolame nusivertinti, jei kurį laiką nepasiekėme nieko įspūdingo. Gyventi tokiu ritmu labai sunku, bet įmanoma. Visgi, vieną dieną ima ir po kojomis pasimaišo žmogus, kuris nepersistengia, bet ima ir pasidžiaugia savo nedidele pergale. Tikrai nuoširdžiai džiaugiasi. Galvą sprogdina ta mintis, kaip kiti gali rinktis lengvesnį kelią ir nesijaudinti, mėgautis tuo, ką pasiekia (netgi jei pasiekia tuo lengvesniu būdu!). Kitaip tariant – kaip kiti gali save tiesiog priimti ir nejausti poreikio verstis per galvą, kad būtų kažko verti?! Pamačius tokį pavyzdį kyla irzulys, o gal ir visas pilnas pyktis. Atsiranda noras nuvertinti to žmogaus pasiekimus, kažkaip nuraminti save mintimi, kad tas žmogus elgiasi neteisingai. Pažįstama? Jei pastebi, kad taip elgiesi, kviečiu paklausti savęs, kas slypi už Tavo pykčio? Ar gali būti, kad šiek tiek liūdna ir pavydu, nes kiti leidžia sau daryti tai, ką norėtum daryti ir Tu pats, tik sau neleidi?
Žinau, kad tvirtai tiki, jog vienintelis būdas būti pakankama, reikalinga, pastebėta yra tai užsidirbti. O ką jei pasakyčiau, tad ši taisyklė nėra savaime suprantama, egzistuoja tik Tavo galvoje? Kad gali sau leisti būti kiek paprastesnė ir nuo to netapsi prastesnė, nereikalinga. Tiki tuo ar ne, kviečiu leisti sau sustoti ir bent trumpam įsileisti šią mintį. Ar pavyksta prisiminti atvejų, kuomet pagal savo standartus buvai visai neįspūdinga, bet vis vien buvai priimta, susilaukei šypsenos? Ar tokių pavyzdžių yra daugiau? O jeigu paleisti vaizduotę dar toliau: įsivaizduok, kad visą dieną leidi sau būti tiesiog taip, kaip gaunasi, be jokių papildomų pastangų. O ką, jei leisi sau pačytinti ?