Jei ką - vasara jau įpusėjo

Rodosi, niekas nepraskrenda taip greitai ir nepastebėtai, kaip vasara. Visą tamsųjį periodą gyveni mintimi, kad reikia tik išlaukti, kol vėl bus šilta, šviesu, tada visas gyvenimas paprastesnis, problemos lengviau pakeliamos. Prasiskverbus pirmiesiems saulės spinduliams norisi lėkti į lauko kavinę, mišką, parką, bet kur, kur galima įkvėpti gryno oro ir prasivėdinti po žiemos pridususią galvą. Atsiranda vilties, noro planuoti, siekti, daryti. O tada, rodos, vos sumirksi ir staiga... vasara jau įpusėjusi. Aplink pasigirsta daug staigių įkvėpimų, o akys rodo viena iš dviejų: išgąstį, kad vasaros liko taip nedaug, arba nusivylimą su susierzinimu – vėl tas pat, kaip visada, vėl nespėjau. Nu bet kitais metais tai jau būtinai.

Vasara neretai lyg konteineris talpina daug fantazijų, kaip gyvenimas gali būti geresnis. Svajonės prisipildo atostogų nuotaikos, lengvumo, atsipalaidavimo, leidimo sau daugiau nei įprastai. Vasarą kaip niekada sukyla noras padaryti ką nors šmaikštaus, netikėto, nustebinti save ir aplinkinius, pasielgti vaikiškai ir nerūpestingai. Tai kaipgi gaunasi, kad tos svajonės vis nespėja patapti realybe?

Būtų smagu, jei geri dalykai gyvenime tiesiog įvyktų patys. Ir, na, taip tikrai būna, bet galbūt šitos minties kartais įsikabinama per stipriai. Išsvajotos atostogos įvyksta tik išdrįsus palikti visus nepabaigtus darbus ir jas pasiimti. Susitikimai su draugais įvyksta tada, kai juos suplanuojame ir pakviečiame ką nors nuveikti kartu. Spontaniškos situacijos taip pat labiau mėgsta ką nors veikiančius, rečiau – sėdinčius ant sofos ar nuolat dirbančius. Kitaip tariant, savo vasaros svajonę – kaip ir visas kitas - reikia įgyvendinti pačiam. „Bet neturiu laiko“ vis girdisi aplinkui. Čia drįsiu suabejoti, ar problema tikrai yra laiko trūkumas, ar tai, kad vaikomasi to tobulo momento. Laisvos dienos, pakilios nuotaikos, gero oro, pakankamos pinigų sumos sąskaitoje. Gali skambėti absurdiškai, bet būtent tie „tobuli“, smulkiai suplanuoti momentai neretai nuvilia, nes jiems turime didelius lūkesčius, o kartu nebelieka ir malonaus nustebimo momento, nes juk viską jau žinome, susiplanavome.

Įsimintiniausios akimirkos paprastai būna pripildytos ne faktų, bet emocijų. Nežinau, kaip jums, bet man tenka susidurti su situacijomis, kuomet visa pilna entuziazmo pasakoju istoriją draugams ir taip laukiu išsipūtusių jų akių, kai išgirs, ką turiu pasakyti, bet taip nebūtinai nutinka. Tada tenka susivokti, kad sausi istorijos faktai iš tiesų nėra tokie jau įspūdingi, o man visa tai svarbu, nes tai patyriau, išgyvenau – pajaučiau.

Dar liko beveik pusė vasaros. Dar yra laiko sustoti ir pamėginti patirti. Pernelyg neplanuoti, nekurti, tiesiog imtis veiksmų, pasinerti į netikėtus nuotykius. Pritildyti balsą, iškart bepradedantį „bet ar apsimoka, gal geriau kitą dieną“ mantrą. Vasara tikriausiai amžiams liks per trumpa, tačiau tai nereiškia, kad ji negali būti įspūdinga.